Publikacijos
2026
Tarpdisciplininės tapybos tranzitas
Vieno įdomiausių lietuvių tapytojų Lino Liandzbergio kūrybinis kelias driekiasi per kelias svarbias šiuolaikinio meno teritorijas: performansą, videomeną, instaliaciją, galiausiai – tapybą ir kuratorystę. Menininkas ne tik išsiskiria tarpdiscipliniškumu, bet ir nuosekliai domisi dabarties kultūros, technologijų, žmogaus egzistencijos bei santykių problemomis. Jo kūryboje nuolat pinasi racionalumo ir ironijos, jausmingumo ir konstruktyvumo priešpriešos, o pats kūrėjas dažnai apibūdinamas kaip šiuolaikinis alchemikas, ieškantis naujų meno ir mokslo, intuicijos ir logikos, praeities ir dabarties jungčių.
2025
MARTYNAS GAUBAS. SKULPTŪRA KAIP PROVOKACIJA IR VISUOMENĖS VEIDRODIS
''Su skulptoriumi Martynu Gaubu susipažinome dirbdami Šiaulių „Laiptų“ galerijoje. Netrukus pamačiau pirmąsias jo paveikslų parodas. Prisipažinsiu (Martynai, nepyk!), jos man pasirodė panašios į adoraciją dailininkui Raimundui Šližiui. ''
ČIA NIEKO NEBUVO, NEBUVO NIEKO
Mantas Daujotas – tapytojas ir muzikantas, kilęs iš Kauno. Jo tėvai – žymūs menininkai, bet sąmoningai tai nutyliu. Kam kalbėti apie įtaką, kurios jo kūryboje nėra, veikiau stimulą, kad negali gyventi kitaip (juk jaunas autorius išauklėtas meninėje aplinkoje). Juokiausi išgirdęs apie vieno paveikslo priešistorę – jame grūmojo rodomasis moters pirštas. Mantas prisipažino, kad tame paveiksle – „mamos ranka“, nuolat primenanti: tapyk, kurk, dirbk!
Meda Norbutaitė. TAS MIELAS KRUVINAS PASAULIS
Kai pirmą kartą pamačiau Medos Norbutaitės paveikslus šio amžiaus pradžioje, Šiauliuose, jos kūrybai nevalingai priskyriau stalčiuką kažkur tarp Raimundo Sližio, Martyno Gaubo ir Šarūno Saukos. Kadangi jos darbuose buvo ir grotesko, ir barokinių motyvų, provokuojančių kiaulių galvų, klampios koloristinės metafizikos ir kraplako kraujo krešulių, mintyse pakrikštijau Medą šiuolaikinės tapybos ragana. Taip, ji burtininkė, man neaiškiu savitu būdu sugebanti iš karpyto koliažinio siužeto, gana agresyvios faktūros, šalimais pasklidusių lesiruočių sukurti portalą, vedantį į Meistro ir Margaritos pasaulį.
VAIZDO ATMINTIES ARCHEOLOGIJA
Raktas į Vlado Oržekausko kūrybos pasaulį yra pareidolija – jausmas, lyg daiktų metami šešėliai ar debesų pavidalai kažką primintų. Formų neapibrėžtumas suteikia galimybę subjektyvioms patirtims. Šis fenomenas nuo seniausių laikų plačiai naudojamas vaizduojamajame mene. Vladas primena, kad Leonardas da Vinci savo užrašų knygelėje yra aptaręs pareidoliją kaip kūrybos metodą menininkams: „Atidžiai pažvelgus į senas ir dėmėmis nusėtas sienas, akmenis ir gyslotą margaspalvį marmurą, gali pasirodyti, kad juose matai įvairias kompozicijas, peizažus, mūšius, judančias figūras, keistas veidų išraiškas, drabužius ir begalę kitų objektų. Šios chaotiškos linijos įkvepia kūrybingą genijų naujiems darbams.“
AURELIJA MAKNYTĖ. DRUGELIO METAMORFOZĖ
urelijos Maknytės kūryba – jautrus ir daugiasluoksnis žvilgsnis į laiką, atmintį bei kasdienybės fragmentus. Naudodama archyvinę medžiagą, ji tyrinėja, kaip mūsų praeitis ir asmeninės istorijos virsta meno forma. Menininkės darbuose akcentuojama atmintis, laikas, itin įvairiai – nostalgiškai ar netgi ironiškai – traktuojami tapatybės klausimai. Rastus daiktus, dokumentus, vaizdo medžiagą ji transformuoja naujame kūrinyje, taip kurdama savotišką dialogą tarp praeities ir dabarties. A. Maknytės darbus sunku įsprausti į konkrečius stiliaus rėmus, nes jie apima įvairias kūrybos formas – nuo tekstų, koliažų, fotografijos ir videomeno iki improvizacijų archyvo temomis bei konceptualių instaliacijų.
PRAEITIS YRA TARP MŪSŲ
Prieš 15 metų kartu su dizaineriu Dariumi Petreikiu išleidome albumą „36 kadrai. Raimundas Urbonas“. Tvarkydamas archyvą atsiverčiau. 25 metai nebėra fotomenininko, o jo parodos rengiamos, apie kūrybą rašomi tekstai ir kuriamas filmas. Kur slypi urboniados fenomenas? Ar tik Klaipėdos meno, ar to meto kūrėjų kontekste, o gal XX amžiaus – to nostalgiško laiko – ir jį kontempliuojančių X kartos atstovų retrospekcijoje?
ŠVENTĖ, KURIOJE MŪSŲ NĖRA
Šį tekstą skiriu amžių lūžiui, tam nepaprastam atsitiktinumui, kai laikas ir erdvė susipynė į neaiškų, tačiau neįtikėtiną vienį. Skiriu laikui, kurį galėjome išplėsti tik mes, regėdami niekada nesibaigiančią dieną, ir visiems, kurie sutiko Virgio Rusecko tapybą, skiriu norintiems būti prie meno ir parodose skaičiuoti, kiek tapyba gali išmušti langų į dangų…
TAS KEISTAS IR ĮSTABUS MENOTYROS PASAULIS
Hibridiniai menotyrininkai – tai savotiški kultūros laukų mutantai, evoliucionavę iš įvairių „grynųjų“ rūšių: vieni būna meno kritikai – kandūs, pikti ir nuolat gyvenantys nuoskaudoje, kad niekas taip ir neįvertino jų genialios įžvalgos apie kokią nors 1998-ųjų bienalę. Kiti – akademikai, pasinėrę į tokią teorinę gelmę, kad nuo reflektuojamojo paviršiaus jų jau nepasiekia nei saulės šviesa, nei aktualūs kultūros procesai.
TAPYBA – INSTRUKCIJA VIENAI DIENAI
Žvelgiu į Tado Sokolovo tapybą. O jeigu ją pratęstume laike ir erdvėje, galvodami apie kultūrą, kurioje gyvensime po 50 metų? Ar mūsų laiku, kai gyvenimas tampa fiksuotu kadru, žinomų žmonių ir prekės ženklų įvaizdžiai, užimantys pagrindinę autoriaus darbų dalį, galėtų transformuotis, keisti prasmę ir išplėsti meno ribas taip, kad dabartinės vartotojų kartos mėgstama urbanistinio grafičio ir loftų estetikos harmonija nepakistų?
LIETUVIŠKAS POPARTAS: PRARASTA IRONIJOS FORMA
Kodėl popartas neranda sau vietos lietuviškoje scenoje? Šis klausimas kyla ne vienam meno stebėtojui, pasiilgusiam drąsios ir žaismingos vizualinės kalbos. Juk ši meninė kryptis geba ironizuoti kasdienybę, provokuoti, o kartais net erzinti ryškiu paviršutiniškumu.
2024
Ir nieko čia daugiau nėra
Remigijus Treigys – žinomas menininkas, fotografas, nacionalinės premijos laureatas. Tačiau šie faktai tėra kasdienės veiklos, kūrybinio įdirbio atkarpos ir jokiu būdu nepaaiškina tos subtilios traukos, kuria išsiskiria laike lyg rūke kybantys autoriaus kūriniai. Su menininku kalbamės apie keistus laiko labirintus, kuriuose autorius ieško išskirtinės aplinkos atmosferos, liūdesio ir melancholijos estetikos.
TAPYBA – INSTRUKCIJA VIENAI DIENAI
Žvelgiu į Tado Sokolovo tapybą. O jeigu ją pratęstume laike ir erdvėje, galvodami apie kultūrą, kurioje gyvensime po 50 metų? Ar mūsų laiku, kai gyvenimas tampa fiksuotu kadru, žinomų žmonių ir prekės ženklų įvaizdžiai, užimantys pagrindinę autoriaus darbų dalį, galėtų transformuotis, keisti prasmę ir išplėsti meno ribas taip, kad dabartinės vartotojų kartos mėgstama urbanistinio grafičio ir loftų estetikos harmonija nepakistų?
JŪRATĖ REKEVIČIŪTĖ: „MES KŪRĖME GRAŽŲ IR SPALVOTĄ PASAULĮ“
Šiemet Jūratei Rekevičiūtei būtų sukakę 55-eri. Pirmą kartą jos kūrybą pamačiau 1999 m. Kauno paveikslų galerijoje. Vienoje erdvėje bandė susidraugauti menininkės kūriniai ir Evaldo Butkevičiaus fotografuoti jos aktai. Derinys atrodė keistai. Ekstravagantiški, spalviškai atviri paveikslai ir bandymas nusimesti rūbus tarsi gyvenimo svorį – priekaištus pačiais sau, lengvą pavydą ir paranoją.
STEBĖTI, KAIP PRASIDEDA GAMTA
Estetinis žemės drebėjimas Kęstučio Lanausko kūryboje vyksta nuolat, nesvarbu, ar tai būtų labiau tradicinis, kinetinis, ar žemės menas. Skulptūros tampa objektais, kurie vėliau virsta instaliacijomis, subyra į dešimtis dalių, tapdamos naujų kūrinių prototipais, kad vėl atgimtų skulptūromis.
KAMPOŽIŪRA. NETOBULOS GYVENIMO SCENOGRAFIJOS
Kalbamės su menotyrininku ir menininku Virginijumi Kinčinaičiu apie vizualiąją kultūrą: kaip ji keičia žmogų, apie jo taikomas fotografijos kūrimo taktikas ir strategijas, apie vaizdą kaip fikciją, tik čia ir dabar išgyvenamo laiko reiškinį. V. Kinčinaitis – dailės teoretikas, kritikas, fotomenininkas, knygų autorius, parodų, meninių projektų kuratorius ir dalyvis, organizatorius, meno procesų moderatorius. Bandau suprasti, kaip šios sritys siejasi, kaip viena kitą papildo. Kuri labiau iš išvardintų veiklos formų kursto kolegos smalsumą tyrinėti meną, norą būti ir gyventi.
MENININKAS LIEKA VIENAS
Anatolijus Klemencovas. Klaipėda 2024. Retrospektyvinė jubiliejinė paroda „Pradžia“ (kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė). Tuščia menininko studija. Perpildytos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro salės. Anšlagas. Minia gerbėjų. Plojimai. Uždanga. Autorius lieka vienas. Lieka tik autorius ir jo laikas.
Ir nieko čia daugiau nėra
Remigijus Treigys – žinomas menininkas, fotografas, nacionalinės premijos laureatas. Tačiau šie faktai tėra kasdienės veiklos, kūrybinio įdirbio atkarpos ir jokiu būdu nepaaiškina tos subtilios traukos, kuria išsiskiria laike lyg rūke kybantys autoriaus kūriniai. Su menininku kalbamės apie keistus laiko labirintus, kuriuose autorius ieško išskirtinės aplinkos atmosferos, liūdesio ir melancholijos estetikos.
Kultūros laiko išbandymas
Kas svarbiau kultūros lauke? Bandymas nemiegoti ar bandymas pabusti? Pirmu atveju bijant pramiegoti ką nors svarbaus – minties gimimą, o gal stengiantis užbėgti už akių naujai dienai. Kitu – bandant ištrūkti iš sukultūrintos buities rutinos. Miegoti gyvenant yra saugiau. Juk taip paprasta – gimti, įkvėpti ir nebeatsibusti. O štai išbandyti kultūros laiko ribas, patirti jį, įvertinti iš istorinės, meninės, filosofinės, sociologinės ir technologinės perspektyvos – iššūkis. Apie tai kalbuosi su literatūrologu humanitarinių mokslų daktaru Ramūnu Čičeliu.
Kultūros lenktynės: tarp estetinių sprendimų ir viešosios nuomonės
Tęsdamas meno kūrinio viešojoje miesto erdvėje temą kalbinu Tadą Vosylių – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto 3D meno objektų studijų programos vadovą, skulptorių ir medijų menininką, kurio kūrinių dažnai išvysite netikėtose Kauno vietose.
2023
Nepriklausomas J. Juodzevičiaus potėpis galerijoje „Meno parkas“
Tapytojui Jonui Juodzevičiui būtų sukakę 75 metai. Paskutinis nebaigtas paveikslas pasitinka lankytojus galerijoje „Meno parkas“ ir prikausto dėmesį žalsvai melsva liuminescencine šviesa. Jis nebaigtas, bet gyvas, virpantis, laukiantis autoriaus potėpių serijos.
2022
V. Stankaus paroda – kaip vienas meno kūrinys
Vigintas Stankus (1962–2018) surengė daugiau nei 80 personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Ispanijoje, Norvegijoje, Olandijoje ir kt.). Jo paveikslų yra MO muziejaus, meno fondo „Lewben“ ir daugelio privačių Pietų Korėjos, JAV, Italijos, Prancūzijos, Olandijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės kolekcijų dalis.
Kai forma nemeta šešėlio
Kauniečiui tapytojui Vigintui Stankui šiemet būtų sukakę 60 metų, tad menininko šeima, bendradarbiaudama su kuratore Julija Dailidėnaite-Palmeirao, „Pamėnkalnio“ galerijoje Vilniuje pristatė parodą „Gentis“. Kuratorė puikiai išsprendė išsikeltą užduotį specifinėje galerijos erdvėje, taip ir kreipiančioje centrinės kompozicijos link, pateikti tik tam tikro stiliaus menininko darbus ir išvengti retrospektyvinio margumo. Paroda sukomponuota tarsi instaliatyvus meno kūrinys. Darbai atrinkti kruopščiai, siekiant pabrėžti minimalistinio abstrakcionizmo kryptį, kuriai menininkas jautė palankumą.
2021
Kristina Asinus. Geroji ir išvirkščioji ekrano pusės
Su Kristina Asinavičiūte, meno mylėtojams geriau pažįstamą Kristinos Asinus vardu, susitinkame „Art Compensa“ meno įvykio metu. Parodoje dalyvauja 60 autorių, kiekvienam jų parodoje atitenka po gabalėlį erdvės. Būtent apie erdvę skiriančius ir kuriančius paveikslus kalbamės priešais vieną iš Kristinos kūrinių. Tai paveikslas „Liucija turi patį gražiausią sodą“ iš ciklo „Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė“. Jame auga tapybiškai „įtikrintas“ pomidoras. Bandau įspėti Kristinos tapybos sodo, kuris atskleidžia pasirinktų motyvų prigimtį, parodo, kokie jie yra, kokie galėtų būti ir kokius juos turėtume matyti, mįslę.
PATRICIJA GILYTĖ. AMŽINOS EKVINOKCIJOS ŠALYJE
Apribojimai. Sienos. Socialiniai burbulai ir antsnukiai. Kompiuterių ekranų barjerai nenustelbs asmeninio bendravimo.
Man visada būdavo malonu įsikinkyti ar būti įkinkytam į meno organizavimo procesą. Tai vienas iš mano kuratorinių bendradarbiavimo su menininkais būdų – stebėti ir dalyvauti, užtikrinant maksimaliai kokybišką darbų pateikimą, kartu su autoriumi generuojant objektų pristatymo kontekstą.
Laiko patikrintos Anatolijaus Klemencovo vinys
Anatolijus Klemencovas – universalus kūrėjas, nuolat žaidžiantis, šurmuliuojantis, savo darbais šokiruojantis žmones, priverčiantis vėl ir vėl klausti – kur baigiasi menas ir prasideda realus gyvenimas? Grafikas, tapytojas, originalių instaliacijų autorius, o praeiviui, žmogui, kuriam jos kuriamos, jis buvo ir vis dar yra geriau pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas.
TAPYBA. LAISVĖS LITURGIJA
Kurti tapybos akcijas Klaipėdoje paskatino pastebėjimas, jog šiuolaikinio meno procesas čia ganėtinai vėluoja, daug meno gerbėjų yra prisirišę prie tradicinių žanrų bei pavardžių. Kitiems gal viskas atrodė ir atrodo kitaip, tiesiog rašau apie savo asmenines įžvalgas, gilinantis į atsitiktinumo svarbą, nes būtent pirmas kartas – susitikimas, ištarta frazė, vaizdo fiksavimas sąmonėje – yra lemiamas. Atsitiktinumas, viena vertus, tarsi neišvengiamas, nes tai akcija. Kita vertus, jo neturėtų būti, bet jis nutinka, ir tada kažkas mumyse / su mumis / per mus / mūsų dėka įvyksta.
2020
Vila Manila ir dingęs Treigys
Manila. Pavadinimas suintrigavo. Artėjo ruduo. Vakarų danguje vėso ir vis ryškiau staipėsi žvaigždės. Baroti galerijoje taikiai sugyveno asociatyvusis konstruktyvizmas ir konkrečioji romantika. Apsilankiau nepaisydamas to, kad kūrybiniame Remigijaus Treigio ir Dano Aleksos kūrinių duete vargiai ar galėjai tikėtis vanilinio cukraus, kamerinio jaukumo ir holivudinės rudų akių šilumos. „Manila is calling my name“ – puikus bendradarbiavimo estetikos kūrinys, konceptualiausia kada nors apskritai Baroti galerijoje surengta paroda.
2018
ŠIUOLAIKINIS MENAS – PATS PAČIAM SAU
Meno rinka, nepriklausomybė, laisvė, kaina, credo, motto ir koncepcija, kūrybos taktikos ir strategijos, protestas, būti ir atrodyti, reklama, prestižas, alternatyva ir reitingai, statusas, mainstreamas, marginalijos ir autsaideriai, nomadai, socialinių konstruktų fetišistai ir fanatikai, kurie patikėjo, jog menas arba jie patys išgelbės pasaulį, ir, be abejo, tie, kuriuos šiuolaikinis menas žavi ir piktina, stebina ir verčia bjaurėtis, sukelia baimę ir juoką, smalsumą ir pašaipą kūrėjui, nuobodulį viskam, kas išvardyta konkrečiai ir visumai apskritai bei tie, kuriems menas gamina pinigus, ir tie, kurie gamina meną dėl pinigų, ir tie, kurie nieko negamina, bet yra šalia meno, ir tie, kurie tiesiog kuria, nekreipdami į nieką dėmesio, ir tie, kurie kuria, nes trūksta dėmesio.
